Bet apie tai tegul kalba pats jaunasis rašytojas

Šiemet buvau tvirtai apsisprendęs nedalyvauti filologų konkurse. Pernai po respublikinio etapo buvau įsitikinęs, jog komisijos vertinimas – labai subjektyvus, tad kurti dėl konkurso neverta. Tačiau Kūčių paryčiais supratau, kad vis dėlto turiu ir noriu papasakoti apie patirtis, sukauptas šiais metais. Noriu kurti ne dėl konkurso (kai sukūriau pirmąją novelę, supratau, kad reikės pateikti konkursui). Atsižvelgiau į komisijos narės, prozininkės D. Opolskaitės, pastabą, kad kurti reikia apie patirtis, galvoti apie skaitytoją ir mėgautis kūrybos procesu. Būtent apie tai mano naujasis novelių rinkinys ,,Paskutinieji metai”. Tris įtemptas savaites kūriau, su mokytoja D. Vėlaitiene taisėme, tobulinome, galiausiai pavyko paruošti visą rinkinį. Novelės apie paskutiniuosius mokyklinius metus. Pirmojoje novelėje pasakoju apie vienpusę meilę, pasitelkęs Platono idėją, paaiškinau, kuo skiriasi vienas nuo vieneto (,,Vienas”). Kita novelė – apie bemieges naktis ir mintis, kurios kamuoja tada, kai vidurnaktį daiktai kelia orgijas, o raganos skrenda į Šatrijos kalną kelti lietuviškos Vaplurgijos nakties (,,Kol išauš rytas”). Ir trečioji novelė ,,Manęs laukia Kaunas” – apie nenuspėjamą ateitį po mokyklos. Rinkinį baigiau epilogu: laišku Slenksčiui. Paprašiau nepaversti manęs svečiu bei paklausiau, iš kur rasti jėgų anapus Jo palikti tai, kas brangu: prisiminimus, mokytojus, mokyklą ir namus…