Kovo 11-osios rytą pietinėje Šiaulių miesto dalyje rinkosi žmonės – studentai, įstaigų darbuotojai, kariai, savanoriai, buvę partizanai, jaunos šeimos, gimnazijų ir progimnazijų bendruomenės ir ,aišku, mes - „Romuvos“ gimnazistai ir mokytojai. Nei vienos svarbios miesto šventės ar renginio mes nepraleidžiame. Tą dieną labai pasidžiaugėme, kad turime savo skiriamąjį ženklą – žalią šalikėlį su gimnazijos pavadinimu, nes didžiausioje minioje akimis galėjome susirasti vieni kitus, „žaliuojančius“ iš tolo. O tą rytą minia buvo išties didžiulė - neįtikėtinai gausus įvairaus amžiaus šiauliečių būrys nešė 400 metrų ilgio tautinę vėliavą iš pietinės miesto dalies į centrą, kur vyko iškilmingoji renginio dalis ir šventinis koncertas. Žingsniavome su daina lietučiui lyjant, išgyvenome keistą, visus vienijantį jausmą - bendrystę. Buvo lengva eiti tautiečių būryje, įsikibus į savo šalies simbolį. Taip eina žmonės, įsikibę širdimi į savo TĖVYNĘ. „Kai pamačiau vėliavą, pamaniau, kad ji begalinė. Visi draugiškai nešėme vėliavą iki pat miesto centro. Užtrukome apie dvi valandas. Šios dvi valandos mano atmintyje įstrigs ilgam.“ Kristupas K. ( 1d ) „Man buvo labai smagu matyti tokią patriotišką dvasią lietuvių sielose. Visi buvome laimingi. Manau, kad esu tikras patriotas, nes nenoriu niekur išvykti iš Lietuvos ir norėčiau kiekvienais metais nešti tokią didelę Lietuvos vėliavą.“ Armandas S. ( 1d ) „Visi buvo patenkinti, vėliava bangavo per visus Šiaulius.“ Irmantas V. ( 1d )